MANO KLAJONĖS,

Prabudau jau netoli Čikagos. Gelia sanarius ir norisi į lovą, o vietoj to reikia trenktis su visais daiktais į stotį, laukti kito traukinio…Labai norėjau, kad kokį porą valandų vėluotume, bet vėlavom gal pusvalandį. Chicago Union station nustebino mane saugojimo kamerom. New York’e, bijodami teroristų, jau seniai panaikino visas kameras, tad maniau, kad ir visoj šaly tas pats. Gana nepigu – mažesnio ploto vietėlė – 4$/h, didesnė – 6$/h. Nutariau bent jau dalimi savo turto porai valandų atsikratyti. Šiaip jau prieš porą metų buvau Čikagoj, tad pamatyti kažką ir nesitikėjau, tiesiog nors kartą šilto maisto pavalgyti ir vandens nusipirkti. Prieš paimdama mano daiktus, saugumo aparatūra pareikalavo mano piršto antspaudo. Ir dar taip įžūliai – sucypė, ėmė mirksėti, aš suglumus kyštelėjau pirštą ir, žinoma, užmiršau kurį tą pirštą pakišau. Vėliau, kai reikėjo daiktus atsiimti, vargau gal dešimt minučių, kol tą pirštą atitaikiau.:)
Išėjus iš stoties, ėmiau dairytis, kur čia pasukus ir pamačiau ženklą, rodantį legendinio 66-ojo kelio kryptį. Kažkur, gal Arizonoj, turėčiau tą kelią „gyvai“ sutikti.:) Dabar gi geležinkelis kažkur irgi ta kryptim veda.
„Californijos zefyras“, vykstantis link San Francisko, kažkoks keistas traukinys. Dviejų aukštų, bet pirmam aukšte bagažo skyrius, WC, bent jau mūsų vagone, keleiviai žemutiniam aukšte nesėdi. Žmonių gana daug, tad šią naktį teks sėdėti tiesiai. Nebent miegodama nulinksiu visiškai juodbruvam vaikinui ant peties. 🙂 Užtat yra apžvalgos vagonas, kur sėdynės atsuktos į beveik ištisinius langus. Gana neblogai, bet bijau, kad kuomet ryt įvažiuosim į Denverio apylinkes, tai visi norintys pasigrožėti kalnais, čia tikrai netilps. Kol kas važiavom per Ilinojų. Toks tipiškas lietuviškas peizažas – užsėti laukai, vienkiemiais išsimėčiusios sodybos. Nustebino tik didelis būrys vėjo jėgainių, Suskaičiavau jų gal keturiasdešimt, o po kokios valandos pamačiau visai nerealų „jėgainyną“- daugiau nei šimtą „malūnėliŲ“. Visos taip kažkaip lėtai, neskubėdamos sukasi, tarsi kokiam fantastiniam filme. Niekada nebuvau jų tiek daug viename plote mačiusi. Dabar slenkam per Ajovą ir žiūrėti beveik nėra ką.
Traukiny ir vėl nėra wi-fi…Čia jau tikrai gėda džiunglėms, nes žmonėms nuo pradinio iki galutinio taško juk net dvi paras važiuoti…Chicago stoty buvo kažkokie neaiškūs automatai, kurie siūlė internetinį ryšį tam tikrose linijose, bet nesileido į kalbas, neįkišus jiems į žabtus kreditinės kortelės. Nenorėjau jos niekur kaišioti, tad taip ir likau nesupratusi esmės.

Tags: JAV, keliones

Siaubas kvadratu. Dar pernai nusipirkau kelionei didelę ir gerą kuprinę. Įsivaizdavau, kad susidėsiu į ją būtiniausius daiktus ir iškeliausiu kaip baltas žmogus. Jo…Pradėjusi krautis kuprinę, supratau, kad dalis daiktų, maistas ir vanduo į ją tikrai netilps. Tuomet žvilgsnis užkliuvo už seno, nedidelio lagamino, kurį jau ruošiausi išmesti, nes nebeišsitraukė ilgoji rankena. Pagalvojau, kad kam mesti dabar, jei galiu išmesti kur Jutoj.. Na ir pradėjau krauti…ir to reikia, ir ano, ir kitko…Pritrombavau pilnut pilnutėlį ir pabandžiau pakelti tik visai prieš išeidama…Akys išlipo ant kaktos, nugarą nudiegė, o juk dar didelė kuprinė, ėjimo lazdos, striukelė ir fotikas. Perkrovinėti jau nebebuvo kada, tad išlėkiau į gatvę ir ėmiau barstyti šalia miegmaišio sukištus laikraščius, o ir pats miegmaišis kažkaip įtartinai virš kuprinės nusviro..Kai pirkau kuprinę, nežiūrėjau instrukcijų, kam ten koks raištukas ar kilpukas skirtas, sumečiau tik, kad galima miegmaišį viršuj pritvirtinti, o kai reikėjo pritvirtinti…Sukabinau tiesiog ten, kur kažkas kabinosi. 🙂 Sustojau, nusiėmiau savo naštą, vėl viską pertvarkiau, o kai reikia užsidėti ant kupros, neužsidedu nuo žemės…Galiausiai šiaip ne taip susitvarkiau, kažkokiu būdu nusigavau iki metro ir , matyt, atrodžiau taip varganai ir gailiai, kad man beieškant metro kortelės, kažkoks išeinantis vyriškis stabtelėjo ir perbraukė savo kortele per turniketą. Padėkojau ir liūdnai pagalvojau, kad esu daugiau panaši į vargšę benamę, o ne į link savo svajonės išsiruošusį žmogų.:) Jau metro vagone suvokiau, kad vėluoju. Laiko lyg ir turėjau į marias, bet su visais svoriais slinkau lėtai, o dar tas kuprinės tvarkymas, tad iki traukinio išvykimo beliko vos daugiau nei valanda laiko, o pagal e- bilietą susidariau įspūdį, kad užregistruoti savo bilietą reikia ne vėliau kaip 45 min. iki išvykimo. Instrukcija skelbė, kad du bagažo vienetai jokiu būdu negali viršyti 50 Lbs, tad neatmečiau tikimybės, kad bagažą dar ir svers ir švies, kaip aerouoste. O man vien metro važiuoti kažkur 40 min…Sėdėjau vagone ir jaučiausi tokia beviltiškai sena ir kvaila, kad blogiau ir būti negali. Kodėl kažkada jaunystėj, susidėdavau į paprastą kuprinėlę porą reikalingų drapanėlių ir kuo puikiausiai išsiversdavau ? Dabar gi ir to ir ano reikia, ir kremų visokių, ir vitaminų ir t.t. ir pan. Su metais apauga žmogus ne tik nereikalingais kilogramais, bet ir baisiausia krūva daiktų, be kurių savo gyvenimo neįsivaizduoja.Tikiuosi, kad kelionės pabaigoje aš turėsiu tik vieną, lengvai užsisegančią kuprinę ir man visko užteks, o kol kas reikia kažkaip suktis iš savo kvailumo. Išlipus iš metro, apsidairiau ir pamačiau lyg ir niekur neskubantį jauną vyruką. “ Ar nenori per 10 min.uždirbti 20 baksų“? – paklausiau. Vyrukas įtariai pažiūrėjo į mane, aš parodžiau savo nelemtą aplūžusį lagaminą ir sandėris įvyko. 🙂 Mano padėjėjas kantriai tampėsi su manim po visą holą, ieškodamas kur ta registracija, kur aš ką turiu daryti, ( paaiškėjo, kad viskas daugmaž tas pats, kas ir priemiestiniuose traukiniuose, jokių registracijų ir bagažo tikrinimo nėra), net ir gavęs pažadėtus pinigus,jis paliko mane tik tuomet, kuomet prie vartų užsidegė tablo, rodantis, kad tikrai čia man reikia leistis žemyn prie traukinio.
Dideliam mano džiaugsmui, vagonas pasirodė esąs pustuštis ir palydovas man suteikė viltį, kad ir naktį galėsiu ramiai rangytis viena dviejose sėdynėse. Traukinys tikrai geresnis nei tas, kuriuo pernai grįžau iš Savannah, nors tas pats „coach seat“ ir kaina panaši, bet tarpai tarp sėdynių kur kas didesni ir erdviau kažkaip. Tik wi-fi nei ten buvo, nei čia yra. Specialiai vežuosi savo ‘mac’iuką“, kad galėčiau jungtis per iphone.
Nuėjau pažiūrėti kaip atrodo „vagonas – restoranas“ ir pagalvojau, kad net senajame Maskva – Krasnojarsk traukiny buvo kur kas didesnė galimybė kažką pakenčiamo suvalgyti, nei čia. Ne veltui prisikroviau lagaminą sūrių.:) Padavėjas pasiūlė rezervuoti „pietus’,kurie bus po poros valandų. Dėkui, bet gal jau nereikia. Mano organizmas kažkodėl kategoriškai nepriima visokių mikrobangėje pašildytų konteinerių turinio.
Grįždama į savo vagoną, suvokiau, kad važiuojam palei Hudson upę.Užpernai stovėjau kitam Hadson krante prie Meškos kalno, žiūrėjau į kitoje upės pusėje palei uolas riedantį traukinį ir mąsčiau, kad gal į valstijos sostinę reikėtų išsiruošti, tiesiog vien dėl to pasivažinėjimo palei Hudson river. Dabar gi išvažiuodama net nesusimąsčiau, kad tuo pačiu keliu važiuosiu. Atsisėdau prie lango ir grožėjausi palei Apalačų kalnų grandinę tekančia gražuole upe. Jau esu mačiusi beveik visas didžiąsias JAV upes, išskyrus Colorado river. Missisipė mane labai nuvylė savo geltonai rudu vandeniu ir pramoniniais peizažais, patiko plaukiojimai Savanos ir Ohajo upėmis, o Hudson vistik ir liko mieliausia, gal, kad savotiškai sava…
Traukinys stabčiojo kas gerą pusvalandį. Albany sustojo net 40 min., elekrtinį lokomotyvą pakeitė šilumvežis, prilipo gana daug žmonių ir prieš mane atsisėdo juodukas, mėgstantis kalbėti telefonu. Tad rašau šį postą su ausinėm. 🙂 Prieš išeidama į peroną, pramankštinti kojų, pamačiau kažkieno ramentus ir sustojau, kaip nudiegta, prisiminusi savo originalias šiaurietiško ėjimo lazdas.. Nežinau ar jos liko namie, ar gatvėje, po mano kuprinės taisymosi, ar metro…Pirmas praradimas. Vos spėjau su tuo susitaikyti, kai suvokiau, kad namie liko ir speciali ant kaklo kabinama piniginė, į kurią patogu įsidėti pasą ir pinigus. Tas diržas ant liemens mane truputį erzina, o aną elementariai užmiršau turinti, kaip kad užmiršau ir neperšlampamą įdėklą savo iphon’ui. Tad pasiėmiau krūvą nereikalingo šlamšto ir užmiršau tai, kas būtina. Truputį susinervinau, bet ką padarysi. Reikės Salt Lake city į kelias parduotuves užeiti, gal bet „pakabuoklę“ piniginę rasiu.
Tai va taip… Ryt ryte būsiu Čikagoj ir vėl suvargsiu su savo bagažu, kol po kelių valandų pasieksiu Kalifornijos „Zefyrą“. Kad tik ten žmonių per daug nebūtų ir kad gaučiau atsisėsti toje, man nežinomoje pusėje, pro kurią matosi gražiausi vaizdai. Žinau, kad jei ne ryt, tai poryt, kažkas gražaus matysis pro išilgai per šalį dundančio traukinio langus.

Tags: JAV, keliones