Feed on
Posts
Comments

Šiandien po vidurdienio atvažiavau į Lamy NM. Išlipau iš traukinio ir pamačiau pavėsiuke sėdinčius du diedukus, kurie smalsiai sužiūro į mane. Pasisveikinau ir paklausiau, kur čia „šatlas“ į Santa Fe stoja. “ Tai čia tu su ta beprotiškai ilgu vardu iš raidės V ? „- atsakė klausimu į klausimą. Aš nusijuokiau, pasakiau savo pavardę, diedukai irgi pasijuokė ir pasakė , kad jiems buvo smalsu pamatyti , kaip atrodo žmogus su tokiu ilgu vardu. 🙂 Po to vienas iš mano naujųjų pažįstamų atsikėlė ir nuėjo į stotį skambinti dukrai, kad ši atvažiuotų manes paimti. ( Pagal biliete nurodytą laiką „šatlas“turėjo atvažiuoti tik po pusantros valandos. Atvažiavo už 10 min., aš vos spėjau nufotografuoti stotį ir seną molinį namuką.

IMG_6867
IMG_6869

Diedukas sunkiai alsuodamas atitempė mano lagaminą ir išvažiavom. Per kokių dvidešimties minučių kelionę, mano vairuotoja spėjo ir manes visko išklausinėti ir apie save daug papasakoti. Keturiasdešimt penkerių metų bedarbė, bet tėvai leidžia gyventi jų name, tad nėra taip blogai. Įsukom į senąją Santa Fe ir aš iš karto susižavėjau mažyčiais moliniais, į žaisliukus panašiais nameliais. Dauguma jų statyti XIXa pirmoje pusėje, Pueblo revival stiliumi. Visai šalia „mano“ gatvės – istorinė Aceqia Madre su pačiais seniausiais pastatais. Išlaipino mane šalia didelio jau šiuolaikinio, bet a la senuoju stiliumi statyto pastato, nuėjau belsti į duris ir pamačiau puikų rankos formos belstuką.

IMG_6874

IMG_6876

Durų man niekas neatidarė, tuomet paslampinėjusi aplink suvokiau, kad šiaip jau man reikia į kaimyninį namą…“ Manasis“ autentiškas XIX amžiaus pastatas su uždarais kiemeliais ir dviem rakinamais vartais.

IMG_6878

Niekas manes nenorėjo įsileisti ir čia, nes atvažiavaui pusantros valandos anksčiau , nei buvo sutarta. Paskambinau namo šeimininkei, palikau daiktus prie vartelių ir išėjau pasivaikščioti. Gatvė po gatvės molinių, lyg ir panašių, bet kartu ir skirtingų namukų. Tai tvoros forma kitokia, tai ant tvoros kažkas tupi, tai varteliai labai originalūs. Vienas malonumas tokia gatvele pavaikščioti.

IMG_6881

IMG_6882

IMG_6886

IMG_6888

Taip beslampinėdama, priėjau „Arbatos namus’, kur be arbatos dar buvo visko, ko gali norėti alkanas žmogus. Dienos patiekalas buvo avinžirnių sriuba ir vengriškas guliašas. Guliašas į vengrišką buvo panašus gal tik tuo, kad priminė sriubą ir buvo aštrokas. Vietoj daržovių, šalia į didelę lėkštę įdėto dubens, buvo aragulos salotos su mažais pomidoriukais…Į guliašą buvo įmerktos dvi riekės polentos, šalia aragulos gulėjo dvi paskrudintos batono riekelės ir gabaliukas sviesto. Tikras vengras būtų kiek nustebęs. 🙂 Mane labai sudomino vegetarinė avinžirnių sriuba. Padavėjos tame restoranėlyje atrodė tarsi atsitiktinai sugaudytos gatvėje, tad man recepto pasakyti negalėjo, vizualiai sriuba buvo išvirta iš daug avinžirnių, trupučio špinatų, trupučio morkų, gabalėlio svogūno ir daug prieskonių. Reikės paeksperimentuoti grįžus. Turėtų būti pigu, sotu ir skanu. Pavalgius, palei atrodytų nesibaigiančias, molines tvoras, nusigavau į pagrindinę miesto aikštę, kur lyg ir pakaitom grojo tai liaudiška meksikietiška, tai šiuolaikinė amerikietiška muzika. Aikštėje esantis muziejus atrodė gana įdomus, bet ne šiai dienai..

IMG_6889

Visur buvo pilna prekeivių juvelyriniais dirbiniais iš turkio ir kitų akmenukų. Mačiau tik vieną vėrinį, kurio tikrai būčiau norėjusi, bet kai pasakė tūkstantį dolerių viršijančią kainą, noras praėjo…Šiaip jau net Naujoje Meksikoje nėra lengva nusipirkti tikro turkio papuošalą, nepaisant to, kad netoliese yra turkio kasyklos.
Įstengiau dar nuslūkinti ir iki gana paprastos XIXa.antros pusės Šv.Pranciškaus katedros.

IMG_6891

Viduj vyko vakarinės pamaldos, buvo gana daug žmonių, tad normaliai apžiūrėti interjero nepavyko, nors šiaip tai nepasirodė, kad ten kas nors būtų įdomaus. Prie katedros ir baigėsi mano jėgos po devyniolikos valandų kelionės traukiniu ir dviejų – trijų mylių pasivaikščiojimo. Pasiskambinau Airbnb „hostei“ ir leisgyvė buvau pargabenta į tą įdomų senovinį namuką, kuris pasirodė beturįs du vidinius kiemelius, lentų – rąstų lubas ir net trejas duris iš mano atskiro kambario.

IMG_6894

Ryt atsikelsiu su naujom jėgom ir bandysiu atrasti čia kažką dar įdomesnio.

Tags: , , ,

FullSizeRender-65

Beklajodama po raudonmedžių rojų, net neįtariau, kad šis Humboldt’o krašto kampelis yra ne tik Amžinybės medžių mylėtojų, bet ir kanapių gerbėjų vieta. Marihuana yra legalizuota Kolorado, Vašingtono, Kalifornijos valstijose, bet tai nereiškia, kad gali tiesiog imti ir prisisėti daržą kanapių, o paskui jas vežti parduoti į New York’ą, kur gausi už savo produktą, vos kad ne dvigubą kainą. Nieko panašaus. Turi gauti leidimą auginimui ir ne norimam, o įstatymo nustatytam kiekiui, gali parduoti tik tiems, kas turi gydytojo išrašytą receptą. Žinoma, visi įstatymai gali būti apeinami, tad tarp teisiškai pavyzdingų kanapių augintojų yra ir tokių, kurie augina „žolės“ tiek , kiek nori ir parduoda ją, kam nori. Kartas nuo karto tokie veikėjai yra demaskuojami, apie juos rašo spauda, iškeliamos bylos, valstijos iždas pasipildo didžiulėmis baudomis, bet iš esmės gyvenimas ir toliau teka sena vaga.

IMG_5964

Nenustebkit, jei kada keliausit po Šiaurės Kaliforniją ir pamatysit gyvenamuosius namus, aptvertus 1,5-2m aukščio tvora. Greičiauisiai tame name gyvena marihuanos gamintojas. Gali jis būti sąžiningas ir tyras, kaip krikštolas, bet visvien apsitvers tvora ir įdės į vartus spyną, kaip kad mano pažįstama to krašto gyventoja Alicija.

FullSizeRender-101

Būtent Ji, neturėdama ko slėpti, papasakojo man apie savo biznį ir net leido fotografuoti, tik griežtai uždraudė vaikščioti apie kaimynų tvoras. Žmonės čia ginkluoti, nervingi ir nemėgsta, svetimais reikalais besidominčių, prašalaičių. Tad į svetimus kiemus nosies nekišau, užteko ir Alicijos daržo. Augina Ji, kartu su savo pussesere, tris šiltnamius kanapių, tiek, kiek joms leidžia įstatymas.Tam, kad augalai greičiau subręstų ir turėtų malonesnį aromatą, joms dirbtinai yra trumpinama diena ir vargšas augalas skuba gyventi. Tam lygiai aštuntą valandą vakaro, jokiu būdu ne valanda ar net pusvalandžiu anksčiau ar vėliau, šiltnamis yra uždengiamas pirmuoju apklotu.

IMG_5973

IMG_5979

Kanapėms dar lieka truputis, per langelius įeinančios šviesos, greičiau imituojančios saulės leidimąsi.

IMG_5971

Griežtai po penkiolikos minučių, šiltnamis yra paslepiamas po dar vienu apklotu, užkamšant ir prispaudžiant visus kampus, kad kanapei neliktų jokių abejonių, kad jau gili naktis, nors iki tikro saulės nusileidimo dar lieka beveik valanda.

IMG_5994

Taip stropiai užtamsintos, kanapės turi miegoti iki aštuntos valandos ryto. Tokiu būdu sutaupomi beveik du naturalaus augimo mėnesiai ir per tą sutaupytą laiką yra galima iš vazonėlių persodinti į šiltnamį kitus, jau gerokai paaugusius sodinukus. Tokiu būdu Alicija sunkiai dirba šiltnamy gal kiek daugiau nei septynis mėnesius. Apart to, kad nėra taip lengva uždengti ir nudengti sunkius polietileno apdangalus, augalus dar reikia tręšti ir stebėti ar jų tarpe nėra hermafroditų. Atpažinti juos nėra lengva, o jei pražiopsosi, tai vyriškoji hermafrodito dalis netikėtai apvaisins visą šiltnamio haremą ir vietoj marihuanos gausi sėklų derlių. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad marihuana yra gaunama tik iš nekaltų, moteriškos giminės kanapių. Dalinai todėl kanapės yra dauginamos daigų pavidalu, o ne tiesiog pasėjamos. Alicija pastebėjo, kad tarp marihuanos mėgėjų yra kur kas daugiau vyrų , nei moterų. Ne visų moterų kūnas toleruoja šį dūmą. Gal ir naturalu, kad moteriška kanapė labiau myli vyrus.:)
Kanapių augintojai stengiasi kuo rečiau palikti savo namus. Nepaisant tvorų, budrios kaimyno akies, kartas nuo karto viešoje vietoje pademonstruojamo šaunamojo ginklo, niekada nežinai kokie vandalai gali užpulti ir nuskabyti vertingąsias augalų viršūnes. Laimingai išsaugojus ir išauginus derlių, maždaug nuo rugpjūčio pradžios, prasideda rinkimas. Tuo metu į Šiaurės Kaliforniją suvažiuoja kanapių rinkėjai ne tik iš Meksikos, Argentinos, bet ir iš kitų JAV valstijų, Kanados. Daugiausia tai jaunimas, trokštantis per trumpą laiką užsidirbti keletą tūkstančių dolerių. Mat už vertingosios augalo dalies paundą, pradedančiajam yra mokama apie pusantro šimto dolerių, o patyrusiems ir daugiau. Darbas nėra lengvas, nes reikalauja miklių pirštų ir ilgų sėdėjimo valandų. Darbas, pusiau pogrindiniuose dideliuose ūkiuose yra dar ir pavojingas, nes pagrąsinęs ginklu šeimininkas, tave gali paprasčiausiai išmesti į gatvę, nesumokėjęs. Kalbama, kad čia veikia kiniečių, mongolų, rusų nusikalstamos struktūros. Nežinau, kaip ten iš tiesų, bet juk aišku, kad narkotikų biznis negali būti švarus.
Nuimtas ir išlukštentas derlius yra džiovinamas, o paskui arba parduodamas legaliai, kaip daro Alicija, arba pusiau legaliai arba niekas nežino kaip. Tada jau galima keletą mėnesių pailsėti ir pradėti viską iš naujo.
Kanapių lapai turi daug vitaminų ir mineralų, nepaveikti ugnies neturi narkotinio poveikio, tad visai normalu, atidarius kanapių augintojo šaldytuvą, išvysti tokį vaizdelį :

IMG_5773

Tie lapeliai su viršūnėle tiesiog bus įdėti į mikserį su uogom ir pienu, tad pusryčiams bus sveikatą saugantis kokteilis.
Alicija nejaučia jokio džiaugsmo dėl savo veiklos, tiesiog reikalingi pinigai, kad susitvarkytų buitinius reikalus ir galėtų pradėti naują, širdžiai mielą veiklą, o vietoj kanapių augintų daržoves. Palinkėjau, kad jai tai pasisektų ir kad kai kitą kartą pas Ją atvažiuosiu,Jos sodybos nebejuostų ta niūri tvora.

Tags: , , , ,

IMG_4794
Širdim pajutau, ką senovės lietuviams reiškė Šventosios ąžuolų giraitės. Truputį keista, kad tam reikėjo nusitrenkti tūkstančius mylių į Šiaurės Kaliforniją, į visai manes nesužavėjusį San Francisko miestą. Ir būtent čia, manes laukė vienas iš pačių nuostabiausių ir nepakartojamų kelionės įspūdžių. Užsisakinėjau kelionę į Yosemite nac. parką ir kitame lankstinuko puslapyje pastebėjau trumpą išvyką į „Muir woods National Monument“. Niekada nebuvau girdėjusi apie jokius Muiro medžius, bet pagalvojau, kad ta keturių valandų trukmės išvyka, prieš man paliekant miestą, būtų visai neblogai. Ir taip penktadienio ryte aš buvau atvežtą į Šventąją girią. Čia jau mano sugalvotas pavadinimas, nes kitoks, mano nuomone, tai vietai ir netinka. Įsivaizduokit, kad atsiduriat tarp be galo didingų raudonkamienių sekvojų, savo viršūnėmis užstojančių saulę ir skleidžiančių kažkokį neapsakomai malonų kvapą. Jokiomis nuotraukomis neįmanoma perduoti to vaizdo ir kažkokios nenusakomos atmosferos.

IMG_4786

IMG_4791

Vieni žmonės čia aikčioja ir okčioja, kiti tyli. Aš supratau ką šiems medžiams jautė didis amerikiečių gamtininkas John’as Muir’as, sakydamas, kad aukščiausių pasaulyje raudonųjų sekvojų miškas Jam yra Katedra. Apie John’ą Muir’ą dar kada nors parašysiu, kai rasiu laiko perskaityti nusipirktas knygas ir įsigilinti į šio neeilinio žmogaus gyvenimą ir asmenybę. Kol kas žinau labai mažai, o ir tą vardą pirmą kartą išgirdau vos prieš dvi dienas. Truputį pavydžiu John’ui Muir’ui, nes kuomet Jis pirmą kartą susitiko su šiais nuostabiais medžiais, miške nebuvo jokių lentinių takų ir svarbiausia, kad nebuvo triukšmingos minios.Aš gi jaučiausi tarsi įėjusi į didingą katedrą, kur būtina įsiklausyti į tylą, o tam trukdo prekeivių keliamas triukšmas. Radau į kalną vedantį taką ir pabandžiau nors kiek pabėgti nuo patogesniais takais dūzgiančios minios. Tik dalinai tai pavyko padaryti, bet ačiū ir už tai. Dar niekada jokie medžiai man nebuvo sukėlę tokio nenusakomo noro prisiglausti, paglostyti kamieną, kilo noras prisėsti ant didžiulių, žemės paviršiun iššokusių šaknų ir išpasakoti savo problemas ir rūpesčius, paprašyti pagalbos… Žinau, kad daugumai skaitytojų, šis mano pasakojimas nuskambės, kaip didžiausias „briedas“, bet juk pas kiekvieną – sava patirtis. Besikalbėdama su ilgaamžėm sekvojom,supratau, kad taip ir senovės lietuviai ateidavo pas šventuosius ąžuolus, savo bėdų išsakyti. Kai pats nesi to pajutęs, tai atrodo nesuprantama, linkiu visiems tos patirties, to nematomo ryšio su gamta ir Amžinybe.
Medis, augantis šimtmečius, negali būti tik kažkoks rąstas. Žmogaus gyvenimas, palyginus su juo, yra niekingai trumpas.

IMG_4787

Šis nuo IX iki XXI amžiaus, daugiau nei tūkstantį metų išgyvenęs raudonmedis,ramiai sau džiaugėsi saule ir vėju, lietaus lašais, tiek tuomet, kuomet čia užklysdavo pirmieji kontinento gyventojai, tiek tuomet, kuomet inkai ir actekai kūrė savo imperijas ir atklydę europiečiai jas pražudė. Ošė tuomet, kada visuose žemynuose siautė karo audros, kuomet žmonės gimė ir mirė, kūrė ir griovė. Ar galima sulyginti tūkstantmečio žmonijos istorija ir vieno raudonmedžio gyvenimą ? Gal tai raktas į Amžinybės suvokimą ?

Didingieji raudonmedžiai yra tokie pat primityvūs augalai, kaip ir milijonus metų gyvuojantys …asiūkliai. Tik asiūkliai dauginasi sporomis, o sekvojos – „nuogomis“ sėklomis, kurias tvirtas apsauginis paviršius išsaugo nuo ugnies, vandens ir kitų stichijų iki to laiko, kol jos bus pasirengusios išleisti naują Amžinybės medžio daigą. Kaip bebūtų keista, bet senieji raudonmedžiai yra neįtikėtinai atsparūs gaisrams ir net žemės drebėjimams.Vienintelis jų tikras priešas yra žmogus. Neveltui J.Muir’as rašė : „Kiekvienas idiotas gali sunaikinti medį, nes medis negali pabėgti“..Prieš kelis šimtus metų,Kalifornijoje sekvojos buvo užėmusios met dviejų milijonų akrų teritoriją, dabar jų liko vos 150 000 akrų ir tai J.Muir’o ir Jo pasekėjų dėka.
Dar viena įdomi raudonmedžių ypatybė yra tai, kad jie auga šeimomis. Šios nuotraukos vidury, matosi pajuodęs, šimtus metų skaičiuojantis kelmas, šalia kurio auga tvirti, išlakūs jaunesni medžiai, išaugę iš tų pačių senų šaknų, jau senajam medžiui mirus. Be to 50% jiems reikalingos drėgmės, didžiuliai medžiai pasiima …iš rūko…

IMG_4802
IMG_4800

Gal gi dėl tos vienybės ir artumo vienas su kitu, šie medžiai ir yra tokie stiprūs … ?

„This grand show is eternal.
It is always sunrise
somewhere;
the dew is never all dried at once;
a shower is forever falling;
vapor is ever rising.

Eternal sunrise,
eternal sunset, eternal dawn
and gloaming, on sea
and continents and islands,
each in its turn,
as the round earth rolls.

JOHN MUIR

IMG_4796

Tags: , , ,

Image-1

Ką tik grįžau iš „raganų šabo“.:) Nežinau kaip pavadinti renginį, kuomet kartą per mėnesį, esant Mėnulio pilnačiai, žmonės pasiima būgnus ir renkasi Sedonoje prie Katedros kalno.

IMG_4191

Sužinojau apie tai visai atsitiktinai. Tiesiog šiandien suradau bendrą kalbą su savo laikino būsto šeimininke Keite. Nuvežė Ji mane į kelias meno galerijas, krišnaitų būstinę, Švento kryžiaus koplyčią ant uolos, Fay kanjoną, kur vėl sėkmingai sugebėjau ant uolos užsiropšti. 🙂 Paskui nuvažiavom pavakarieniauti į gana prabangų restoraną ir grįžom namo. Svajojau tik apie dušą ir lovelę…Keitė pasiūlė pamasažuoti man pėdas ir prasitarė, kad Jos vyras kažką nuvežė prie Katedros kalno pasiklausyti būgnų. Mano mieguistos akys sužibo ir netrukus mudvi jau sėdėjom automobily ir dūmėm į tamsą.
Parkingas prie Katedros kalno buvo pilnut pilnutėlis, automobiliai rikiavosi visoje pakelėje, o iš tamsos sklido būgnų ritmas. Apie tokią patirtį net nesvajojau – eini tamsiu taku per akmenis į viršų, kelią apšviečia didžiulis Mėnulis, žiba žvaigždės ir didingai stūkso Katedros uola. Kažkur viršuje, iš kur sklinda būgnų garsai, retkarčiais sumirksi telefonų, kamerų, rankinių prožektorių žiburėliai. Užkopėm į gana erdvią aikštelę, ties pirmuoju karnizu ir prieš akis atsivėrė įspūdingas vaizdas – ratu susėdę gal koks dešimt būgnininkų su įvairiausiais instrumentais – odiniais, skardiniais ir pan. Turbūt daugiau nei pusšimtis įvairiausio amžiaus, daugiausia baltųjų žmonių, susėdę už jų, o gal koks dvidešimt šoka vidury. Nedvejodama prisijungiau prie šokančių. Kaifas koks… Būgnai nenutyla nei minutei, tik keičiasi ritmas, grojančiųjų skaičius ir pan. Vieni šokantys typia afrikietiška maniera, kiti – seksualiai, kaip kas moka ir sugeba. Visiems viskas „dzin“. Kažkas atsinešė barškalus, kažkas suka rankose strypą, kažkas mirksi švieselėmis, tarp šokančiųjų bėgioja gal kokių trijų metų vaikutis su šviečiančiu ipadu rankose. Nežinau iš kur pas mane atsirado rado trypti be jokios pertraukėlės gerą pusvalandį, kol Keitė nepanoro važiuoti namo. Man tai ten dar būtų užtekę jėgų kokioms porai valandų. 🙂 Transas savotiškas, visiškas atsipalaidavimas, grįžau tarsi butelį vyno išgėrusi – galva lengvai svaigsta, linksma, gera.:) Noriu dar…
Sedona yra žinoma tuo, kad ten ir ateiviai iš kitų planetų pasirodo, ir kažkokios ypatingos energijos , vadinamos „vortex“ vietos yra prie didžiųjų uolų. Nėra kada man lysti į inetą ir nagrinėti kas ta vortex, Keitė su Dareku ne itin ką gali paaiškinti, į ekskursiją dar tik ruošiuosi važiuoti, bet šiaip tai įtariu, kad tos energijos poveikį aš jau patyriau savo kailiu. Pagrindinė vortex vieta yra ties Katedros kalnu, kur aš šįvakar šokau, o vakar gana aukštai buvau užsikabarojusi.Pastaruosius penkiolika metų aš kenčiu dėl gyvybinės energijos stygiaus ir chroniško nuovargio. O vakar gi ne tik į aukštą uolą trisdešimties laipsnių karšty užsikabarojau, prieš tai kelis km atžingsniavusi, bet ir po to dar nuėjau ne mažiau nei 5km…Ir nesijaučiau nei pavargus, nei pervargus, grįžus dar sugebėjau ir porą blogo įrašų parašyti ir rezevacijas persižiūrėti, gerokai po vidurnakčio miegoti nuėjau. Iš kur pas mane ta energija ??? Šiandien irgi, kai atėjom, prie Fay kanjono, kur taip pat yra vadinama vortex vieta, aš antrą kvėpavimą įgijau. Jei man kas būtų prieš metus pasakęs, kad aš su malonumu kabarosiuosi į uolas dykumoj, aš būčiau pirštu prie smilkinio pasukinėjusi…Aš juk karščio nepernešu, fiziškai esu save apleidusi ir sveikata negaliu pasigirti. Dabar gi mistika kažkokia. 🙂 Reikia gal man į Sedoną persikraustyti ar ką ? Turėčiau išvažiuoti iš čia šeštadienį, bet kažkas viduje kužda, kad dar bent iki pirmadienio čia pabūčiau… Jei mano kambario niekas neužsirezervavo savaitgaliui, tai turbūt ir liksiu dar porai dienų. Gal dar kokie tai teigiami poslinkiai many atsiras. 🙂

Tags: , ,

IMG_2488
Pabudau anksti rytą Nebraskoj. Šonus gėlė nuo besiraivymo ant sėdynių apžvalgos vagone, labai norėjosi miego, bet naiviai tikėjausi, kad netrukus privažiuosim Colorado valstiją ir prieš akis ims plaukti nežemiško grožio vaizdai. Deja.. Colorado privažiuoti neskubėjom, o prieš akis vis driekėsi lygumos ir platumos.
Galiausiai paaiškėjo, kad vėluojam daugiau nei tris valandas, privažaivom Colorado valstiją, bet vaizdas mažai tepasikeitė. Šalia geležinkelio „bėgo“ vargana „betonkė“, vėliau šmėkštelėjo kelio ženklas „66“, o platumose atsirado kažkokie keisti krūmai, kuriuos aš vėliau idenifikavau, kaip kiečius arba diemedžių giminaičius. 🙂
IMG_2510
Vėliau pasirodė akmenys ir uolos, bei besiganančios karvutės, kurias kažkuriam tai ruože, pakeitė bizonai.
IMG_2493
IMG_2518-2
IMG_2801
Trečią parą tas ratų stuksėjimas ėmė ir pabosti, juolab, kad Denvery, kur turėjo būti beveik valanda laisvo laiko, palydovė pareiškė, kad ji nežino kiek stovės traukinys, gal kokį 10 min. Rizikuoti bėgti į stotį nesinorėjo, o traukinys iš tiesų stovėjo gal 25 min…Bjauri palydovė pasitaikė – išdalino vietas po vieną, pirmam prie traukinio atbėgusiam jaunimėliui, o vargšei senutei (t.y. man) paskyrė vietą kiniečių šeimos kamputy. Man pabandžius susitarti, kiniečius pakeitė jaunas juodukas. Galiausiai tiesiog persikrausčiau į apžvalginį vagoną.

Ten ir miegojau, sėdėjau, valgiau, kaip kad ta motera nuotraukoj.


. Nustebino vakarienė. Šiaip jau ji daugiau priklausė miegamojo vagono keleiviams, bet ir vargšai „couchai“ turėjo teisę pavalgyti, jei sugebės pasidaryti rezervaciją. Sugebėjau vos ne piktuoju, bet tikrai vertėjo. 🙂 Steikas buvo skanus, visa kita šiaip sau, na bet bent jau pavalgiau kartą per parą.
Per vakarienę džiaugiausi po prerijas, ( tuomet dar nežinojau, kad tai dykuma), laigančiom antilopėm, o paskui įvažiavom į kažkokių niūrių, tamsių kalnų rajoną. Įlipęs konduktorius paaiškino, kad kelias remontuojamas, tad važiuojam per pramoninį Vajomingą ir vėluojam…
Salt Lake city buvom ne dvidešimt trečią, bet trečią ryto..Susidėjau daiktus į taksi ir nušvilpiau į savo pirmąjį Airbnb butą.Kaip ir netoli nuo centro, kaip ir neblogai.Žinojau, kad prie supamos kėdės, namo verandoj yra kažkoks seifukas su raktais. Verandoj šviesos jungiklio kažkodėl neieškojau, o įsijungiau savo iphone prožektorių ir ėmiau to seifuko ieškoti. Nerandu nors tu ką…Skambinti labai jau nesinori. Galų gale pastebiu, kad ant kėdės ranktūrio kabo kažkas panašaus į didelę spyną. Puolu žiūrėti kur tą kodą surinkti ir vėl bėda. Aš akinių šiaip jau nenešioju, bet pastaruoju metu man labai akys nusilpo, plius jau trečia mažai temiegota naktis, o skaičiukai tie sidabriniai ir liejasi prožektoriaus šviesoje. Puoliau knistis po lagaminą, ieškodama akinių. Akinius susiradau, bet niekaip nesuprantu kur ten nulis. Galiausiai ir tą radau, bet spyna neatsidaro, nors verk. Ryžausi skambinti, atsikėliau nuo kėdės, o seifukas iškrito man iš rankos, atsitrenkė į kėdę ir iš jo pabiro raktai. 🙂 Ar reikia sakyti, kad ir rakinau duris gal kokias 10 min. ? 🙂 Galiausiai patekau į namo vidų, pamačiau kažkokį atverstą sąsiuvinį ant pianino ir netyčia kažką paspaudžiau savo iphone. Garsiai užgrojo muziką ir aš pirmas sekundes net pagalvojau, kad čia tas pianinas…:) Išpuoliau pro atdaras duris lauk ir vos neišsitiesiau, užkliuvusi už slenksčio. 🙂 Matyt, mano Angelas Sargas spėjo mane paskutinį momentą sugriebti.
Toliau jau be nuotykių, žiauriai girgždančiais laiptais užlipau į antrą aukštą ir radau savo kambarį. Viskas paprasta, ramu, jauku, Buda, Krišna, kelio ženklas, limituojantis greitį iki 25 mylių per valandą.Lova. Liuliukas. 🙂
IMG_2599
FullSizeRender-99

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos