Feed on
Posts
Comments

Visi mes kažkur giliai viduje tebesame vaikai. Skirtumas tik tas, kad dalies mūsų vidiniai vaikai yra užrakinti po devyniais užraktais, kad netrukdytų mums būti rimtais, gerbiamais, pasipūtusiais suaugusiais, o kitų – dažniau ar rečiau yra išleidžiami į platųjį pasaulį ir daro mūsų gyvenimą daug linksmesnį ir įdomesnį.

Mano vidinis vaikas visada turėjo pakankamai laisvės, na o pastaraisiais metais, aš stengiuosi jį palepinti bet kuria pasitaikančia proga. Praėjęs šeštadienis buvo pirmoji astronominė rudens diena, tad kaip kaip nešvęsti ir nepasidžiaugti savo mylimo metų laiko pradžia? Sėdau į autobusą ir išvažiavau į Connecticut valstijoje esantį Mystic miestelį.

Po trijų valandų kelionės išlipau Naujosios Anglijos žemėje ir patraukiau į vietinį akvariumą, prie kurio bilietų kasų jau buriavosi kelios jaunos šeimos su vaikais. Už 51$ nusipirkau bendrą bilietą į akvariumą ir Mystic seaport’ą. Sutaupiau kelis dolerius, plius dar gavau plastikinį butelį vandeniui, galimybė atsigerti kafeterijoje ir pasiklausyti paskaitos planetariume. Na bet visa tai vėliau, o kol kas pirmoji atrakcija – galimybė paglostyti rajas.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tai gali buti taip smagu. Ateini prie nediduko baseinėlio, kur plaukioja šios įdomios žuvys, įkiši pirštus į vandenį ir lauki, kol kuri tai raja pagalvos, jog ją ruošiasi maitinti ir priplauks. Sekundės trukmės prisilietimas prie keisto stangraus kūno ir kažkoks vaikiškas kaifas. Kiek nedaug kartais tereikia, kad pasijustum laiminga – tik paglostyti rają! 🙂

Iki valios prisižaidus, patraukiau pas belugas. Tai vieną delfino geną turintys, balti šiaurės banginiai. Palyginus nedidukai, užauga tik iki 5,5m ilgio ir gali sverti tik 1600 kg.

Gyvena jie čia šešiese, ne tokiam jau dideliam baseine–akvariume. Vietos jiems kaip ir mažoka.

Man net susidarė įspūdis, kad tuo metu, kai viena pora belugų įnirtingai plaukioja, kitos keturios tyliai tūno po vandeniu ir nesimaišo likimo draugams po pelekais.

Vienuoliktą valandą ryto jos pusryčiavo, bet nepuolė visos kartu prie kibiro žuvies. Kiekviena laukė, kada prie vandens prieis būtent jos maitintoja ir paties jai asmeninį kilimėlį.:)

Buvo labai įdomu stebėti šiuos įspūdingus žinduolius. Gaila tik, kad laiku nesužinojau, jog už 55$ galima kartu su belugom papusryčiauti. 🙂

Atsidžiaugus šiais gyvūnais, patraukiau į jūrų liūtų pasirodymą.

Nieko per daug įspūdingo. Klaipėdoje kadaise matytas analogiškas show patiko kur kas labiau. Na bet vis tiek malonu į gyvūniukus pažiūrėti.

Įlankos ruonius kelis kartus esu mačiusi laisvėje. Žinoma, ne taip gerai, kaip akvariume. 🙂

<img title=“DSC00547″ width=“300″ height=“199″ class=“alignnone size-medium wp-image-620″ />

Įdomu stebėti, kaip jie plaukioja, atrodo tarsi didelės, riebios žuvys būtų.:)

Afrikietiškų pingvinų ankščiau nebuvau sutikusi.

Lyg ir šaltoka turėtų būti jiems Naujojoje Anglijoje, bet gyvena kažkaip. Matyt, vandenuką žiemą pašildo, tad ir plaukioja sau linksmi.

Vienas iš mėgstamiausių jų žaidimų – priplaukti prie akvariumo langu po vandeniu, kur vaikai, prispaudę prie stiklo pirštukus ir nosis, bando „paliesti“ pingviną.

Net nesitikėjau, kad mane sužavės ir akvariumai su mažaisiais jūros gyventojais. Ypač patiko medūzos ir jūros arkliukai, susikabinę uodegomis.

Deja, nuodugniai viską apžiūrėti ir ilgiau pasidžiaugti nebebuvo laiko, nes reikėjo lėkti į kaimą – muziejų Mystic upės žiotyse ir labai nesinorėjo praleisti paskaitos vietiniame planetariume. Labai norėjosi išsiaiškinti kokia žvaigždė man mirksi „labanakt“, kai nakvoju darbe. Sužinojau – Jupiteris! 🙂

Mystic seaport – atstatytas žvejų miestelis Mystic upės žiotyse, sunykęs po to kai XIX a. viduryje banginių žudymas nustojo būti svarbia žvejybos ir pramonės sritimi.

1929 m. ši istorinė vieta tarsi naujai atgimė, suvežus čia iš aplinkinių miestų ir miestelių senovinius pastatus ir atplukdžius keletą laivų, tarp kurių ir pats seniausias JAV išlikęs burlaivis CHARLES W. MORGAN, skirtas banginiams medžioti.

Šis gražuolis burlaivis jau nebekelia inkaro, bet čia atvykstančių poilsiautojų džiaugsmui po upę pukši senovinis garinis garlaiviukas. Su tokiu jau plaukiojau George ežere, tad šįkart mano dėmesį patraukė kur kas mažesnis, bet ne mažiau įdomus burinis laivelis.

Labiausiai apstulbino paplaukiojimo kaina – į Ė. Buvau įsitikinusi, kad blogai nugirdau ir buvau pasiruošusi sumokėti bent triskart daugiau. 🙂 Už tokią juokingą kainą, pusvalandį plaukiojom netoli nuo kranto, o pats mažiausias buriuotojas net turėjo galimybę padėti kapitonui buriuoti. Vis plaukėm ir plaukėm palei nediduką švyturį – Nantucket saloje esančio vieno iš seniausių šalies švyturių kopiją.

Kapitonui suteikus tokią informaciją, išdidžiai pagalvojau, kad ir originalą esu mačiusi. Man labai norėjosi nuplaukti iki savo mylimų marių, bet mačiau, kad net garlaiviukas tokios galimybės nesuteikia. Tiek jau to ir taip buvo smagu. 🙂 Paplaukiojus nuėjau pasižiūrėti kuklios kvakerių bažnytėlės, mokyklos, mažai kuo tesiskiriančios nuo senosios lietuviškos, banko, vaistinės, krautuvėlės.

Mystic – tikrai įdomi vieta, kur mielai apsilankyčiau dar kartą.

Paskutinis mano dėmesio objektas buvo senasis Mystic kaimas, išlikęs nuo XVIII a. pradžios. Gyventi čia jau niekas nebegyvena ir mažučiuose dailiuose nameliuose yra įsikūrusios įvairios krautuvėlės.

Palepinau save keliom smulkmenom ir nuėjau vakarieniauti į vietinę kaimelio piceriją.

Krosny kepta pica, man neturėjusiai net kada dieną pavalgyti, buvo gardi, vynas – šaltas, o šaldytas „sušokoladuotas“ bananas nepatiko. Gal nuo to banano ir prasidėjo mažiau maloni kelionės dalis, kai paaiškėjo, kad paskutinis Niujorko autobusas kaip ir nesiruošia atvažiuoti. Sparčiai temstant, stovėjau mažutėlėj stotelėj ir svarsčiau visus įmanomus išsigelbėjimo variantus.

Matyt todėl, kad niekaip nenutariau ką pasirinkti, mane „išgelbėjo“ netikėtai pasirodęs vietinis autobusiukas, nugabenęs mane i New London geležinkelio stotį.

Washingtonan važiuojantis traukinys netrukus turėjo stabtelėti šiame miestelyje, tad sėkmingai pargabeno ir mane namo. Pirmoji rudens diena praėjo puikiai. Tikiuosi,kad ir kitos rudens dienos atneš man ir visiems, keliauti mėgstantiems žmonėms nepakartojamų įspūdžių.

Tags: , ,

Tai viena iš pačių maloniausių New York’o vietų, kur gera pasivaikščioti tiek vasarą, tiek žiemą, kur aplink parką, prabangiuose daugiabučiuose gyvena įžymybės, o jų apartamentų kaina siekia nuo kelių iki keliolikos mln. $.

Centrinis parkas yra pats seniausias urbanistinis landšaftinis parkas JAV, pradėtas sodinti 1857 m., vadovaujant parko superindendentui Frederick’o Law Olmstead’ui ir architektui Calvert’o Vaux.

Miesto valdžia, skatinama elito, paskyrė tam reikalui 840 akrų žemės pačiame Manhattan’o centre ir 10 mln. $.

Teritorija apėmė 2,5 mylios nuo 59 iki 106 gatvės ir pusę mylios nuo 5-tos iki 8-os aveniu. Tuo metu šioje kalvotoje, pelkėtoje ir uolėtoje vietoje gyveno apie 1600 ne pačių turtingiausių žmonių, kurie turėjo kelias bažnyčias ir mokyklas. Viskas buvo nugriauta, pelkės melioruotos ir paverstos tvenkiniais bei senojo miesto rezervuaru.


Prie šių tvenkinių galima medituoti, žvelgiant į atsispindinčius vandeny dangoraižius ir begalinėj ramybėj sustingusius vėžliukus. Tai tikrai maloni vieta. Prieš 150 metų visą šį grožį kūrė tūkstančiai airių, vokiečių, anglų kilmės darbininkų, dirbusių už 1–1,5 $ 10 val. per dieną.

Jau 1858 m. gruodžio mėn. pirmoji parko dalis buvo sutvarkyta, atidaryta čiuožykla ir pasirodė pirmieji lankytojai. Parkas buvo skirtas turtingiesiems. Darbininkų gyvenamieji mikrorajonai buvo išsidėstę toliau nuo čia, tramvajus buvo prabanga, tad 1860-taisiais naujojoje poilsio vietoje savo aprėdus demonstravo aukštuomenės ponios, keturiais pagrindiniais parko keliais važinėjo prabangios karietos, šeštadienių popietėm vykdavo koncertai.

Tik apie XX a. vidurį parkas pradėjo demokratiškėti ir šiandien tai viena iš mėgstamiausių benamių vasaros nakvynės vietų New York’e.

Centrinis parkas turi ir savo zoologijos sodą.

Tai tiek informacijos šiam kartui 🙂 Mėgstu aš šį parką ir dar ne kartą į jį sugrįšiu ir kažką įdomaus pasistengsiu atrasti.

Tags: , ,

Kodėl suvalgyti ir kodėl baobabą? 🙂 Prisipažinsiu, kad mane šiam „valgymui“ įkvėpė Dainius Tulaba, neseniai „valgęs“ dramblį.

Aš pasirinkau baobabą, nes tai egzotiškas medis, apie kurį mes labai mažai žinome. Tiek mažai, kad kai kurios žinios gali pasirodyti neįtikėtinos, nesąmoningos ir t.t. Na bet čia jau kiekvieno asmeninis reikalas – tikėti ar ne.

Pirmasis nuskintas baobabo lapelis pasirodė turintis geometrinę figūrą. Mokykloje nekenčiau geometrijos ir 5-oje klasėje vos negavau pataisos.

Na bet baobabinė geometrija pasirodė esanti ypatinga, susijusi su žvaigždynais ir lengva pažaisti, nes nereikia daryti jokių brėžinių popieriuje. Pakanka vaizduotės. Tad susipažinkite – PUSIAUSVYROS HOLONAS. Tai aštuonkampis, susidedantis iš dviejų, susiliečiančių savo kvadratiniais pagrindais, piramidžių. Jis gali būti bet kokios spalvos, be to, spalva gali keistis, priklausomai nuo jūsų nuotaikos. Įsivaizduokite save dviejų piramidžių centre. Viena kyla virš jūsų, o kita simetriškai eina nuo jūsų žemyn. Abiejų piramidžių pagrindas yra kvadratas. Jeigu jūs gulite, tai gulite tame kvadrate. Piramidės gali būti bet kokio dydžio. Svarbu tik, kad visas jūsų kūnas tilptų šioje konstrukcijoje.

Kai jūs stovite arba sėdite, aštuonkampio ašis eina tiesiai per jūsų kūno centrą. Tačiau jūs galite išsirinkti jums asmeniškai pačią patogiausią vietą, šioje geometrinėje figūroje. Toks aštuonkampis padės jums išlaikyti ir tolygiai paskirstyti savo energiją. Nebūtina nei melstis, nei kažkaip specialiai kvėpuoti. Tiesiog jaustis patogiai.
Ypač tai naudinga tuomet, kuomet esat kažko sudirgęs, nerandat sau vietos, negalit nusiraminti ir ieškot kažkokio sprendimo. Jau vien Holono statymas vaizduotėje, apramins ir nukreips dėmesį nuo neramių minčių.

Priimkite tai kaip žaidimą. Žaiskite su Holonu, „nudažykite“ jį įvairiom spalvom, susiraskite jame jaukiausią vietelę. Žaiskite šį žaidimą eidami į parduotuvę, televizijos reklamos metu, tiesiog bet kada ir bet kokiu laiku.

Niekas juk nežinos kuo jūs užsiimate. Viso to esmė ta, kad kuomet jūs išmoksite greitai ir taisyklingai pasistatyti Holoną, tuomet bet kokioje sudėtingoje jums situacijoje, emociškai ar energetiškai jausdamiesi išmušti iš vėžių, jūs automatiškai pasistatysite sau pusiausvyros Holoną ir nusiraminsite. Sėkmės!

Virgin’ios valstijos upės tikrai ypatingos. 🙂 Cedar’o upė sukūrė natūralų gamtos tiltą, o Shenandoah upė – Luray urvus.

Eidama ten, nieko labai stebinančio nesitikėjau, nes esu buvusi ir Naujojo Afono, ir Lenkijos, Čekijos bei keliuose Slovakijos urvuose. Ir vis tik gamta yra visur nepakartojama ir kiekvieną kartą žavinti savo kūryba.

Kad ir šioje nuotraukoje: atrodytų patys paprasčiausi nedidukai stalaktitukai, bet kuomet atsispindi Svajonių ežero vandeny, sukuria fantastinį alternatyvaus pasaulio vaizdą.

O čia krioklys, kažkada tekėjęs per uolas ir amžiams sustingęs šalia pasakiška augmenija „apaugusiu krantu“.

Luray ola – taip ją neoficialiai vadina amerikiečiai, o ir man „urvai“, kalbant apie šią vietą, skamba keistokai, yra pati didžiausia turistų lankoma ola Rytinėje JAV pakrantėje. Įėjimas į ją, buvo atrastas 1878 m. rugpjūčio mėn. ir jau tų pačių metų lapkričio mėn. buvo suruoštas pirmasis olos pristatymas visuomenei.

Čia buvo uždegta tūkstančiai žvakių ir iš aplinkinių miestų atvykę 200 žmonių, pamatė neįtikėtiną vaizdą. Žvakių šviesoje geltoni, rudi ir raudoni stalaktitai ir stalagmitai tikrai turėjo atrodyti fantastiškai.

Pirmojo pristatymo sėkmė įkvėpė olos savininkus kalėdiniam baliui ir taip gruodžio 27d. daugiau nei 600 žmonių, sumokėję po 1$, pateko į Didžiąją olos salę, kur grojo orkestras ir sumokėję dar 25 cnt lankytojai, galėjo šokti ant specialiai tam paruoštų grindų. Balius turėjo didžiulį pasisekimą ir gandas apie nuostabią vietą, plačiai pasklido Rytinėje JAV pakrantėje.

Jau 1921m. čia apsilankė 100 000 smalsuolių. Žvakės, gamtos stebuklui apšviesti, buvo naudojamos tik iki 1881 m., kuomet buvo pastatytas elektros generatorius ir patalpa tapo iliuminuota. Būtų įdomu sugrįžti į tuos laikus, kai čia žvakės romantiškai degė…

Tų laikų romantikos, deja, jau nebėra, bet gamtos grožis išliko ir kasmet čia apsilanko 1–1,5 mln turistų, tiek iš visų JAV valstijų, tiek iš užsienio šalių.

 

Daug ką čia galima pamatyti: ir dinozauro letenas, ir Luray angelą (dešinėje pusėje esančioje nuotraukoje).

Daugelyje populiarių vietų turistai yra įpratę palikti smulkių pinigėlių tam, kad „vėl sugrįžtų“.

Luray oloje yra norų šulinys, iš kur išgraibytas monetas, administracija perduoda labdaros reikmėms. Kasmetinė suma siekia keliasdešimt tūkstančių dolerių. Geras pavyzdys kitiems!

Mano nuotraukos neperteikia bendro vaizdo, tad paieškojau youtube’j trumpo profesionalaus video.

Luray caverns tour

Išėjusi iš urvų, apsilankiau ir tikrai, kad originaliame senų mašinų muziejuje. Čia ir 1925 m. vietinė policijos mašina, ir pienvežis, ir 1904 m. Cadilakas ir XIX a. pab. vaikiškas vežimėlis bei triratis arkliukas. Šiuo muziejumi mano kelionė po Virgin’ią baigėsi. Tikiuosi, kad dar kada nors ten vėl apsilankysiu.

Tags:

Kokia gi kelionė po nepažystamą valstiją, neaplankant jos sostinės? Tad kitas jos punktas – Richmond’as.

Tai trečiasis pagal dydį Virgin’ios miestas, įkurtas 1737m. ir turintis per 200 tūkstančių gyventojų. Negalime skirti jam daug laiko, tad pasitenkinam kapitolijum ir aplink jį esančiais paminklais.

Toliau kelias veda į Shenandoah slėnį, kuriame stūkso vienas iš įspūdingiausių JAV gamtos paminklų – natūralus gamtos tiltas. Senieji Monacan genties žmonės vadino jį – Dievo tiltu. Likus dviems metams iki revoliucijos, Anglijos karalius George III pardavė šį gamtos kūrinį kartu su 157 akrais žemės už 20 šilingų Thom’ui Jefferson’ui, kuris pradėjo kviesti čia lankytojus.

Europiečiams, atvykusiems į Naująjį žemyną XVIII–XIX a., natūralus Tiltas atrodė kaip vienas iš pasaulio stebuklų.

Na bet, prieš einant į gamtą, verta apsilankyti ir nedideliame vietiniame vaškinių figūrų muziejuje.

Čia ir paskutinė vakarienė, ir Adomas su Ieva, ir politinio šalies gyvenimo scenos.

Tačiau gražiausia ir įdomiausia dar prieš akis.

Einame mišku. Gražu, gera, o priešais mūsų jau laukia gamtos tiltas. Įspūdis tikrai nepakartojamas. Šis unikalus grožis susiformavo Cedar’o upelei graužiant kalkakmenį. Jo aukštis yra 66m., arkos – 27m. Vaizdas primena arba olos dalį, arba tunelį, kuriuo galbūt kadaise ir tekėjo James upės intakas.

1927 m. Westinghouse iliuminacijų kompanijos inžinieriai Samuel Hibben ir Phinehas V. Stephens sukūrė Tilto arkai specialia apšvietimo sistemą, kuri kiek patobulinta, veikia ir šiandien.

Saulei nusileidus, stebėjau ten šviesos ir muzikos kompoziciją „7-ios Tvėrimo dienos“, pagal „Būties knygą“. Įspūdis buvo toks, tarsi truputuką būčiau prisilietusi prie Tvėrėjo darbo.

Gal gerą pusvalandį stovėjau ir žiūrėjau į kalkakmenio sieną. Ko tik ten nėra – ir gamtos sukurti žmonių profiliai, ir avinuko galva! 🙂

Cedar’o upė.

Eidami palei kadaise tokią veržlią, o dabar nurimusią upelę, priėjom senųjų Amerikos gyventojų Monacan’ų genties kaimelį–muziejų.

Senųjų Amerikos gyventojų nepamatėm, tik grįždami atgal sutikom vietinį fazaną. 🙂

Kadangi turistų į Shenandoah slėnį privažiuoja daug, tai ir atrakcijų jiems prigalvojama įvairių. Be minėto vaškinių figūrų muziejaus, čia dar radau senų žaislų ir drugelių parodas.

Tai tiek šiam kartui.

Belieka aprašyti dar vieną Virgini’os gamtos stebuklą – Luray stalaktitų ir stalagmitų uolas.

Tags:

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos