Feed on
Posts
Comments

IMG_3591

Atsisveikinau su Juta, trijų valandų trukmės, vakariniu pasivažinėjimu „Wrangler rubicon“ džipu po pietvakarinę valstijos dalį, vadinamą Dixie. Tai jau Mojave dykuma, kurioje liko dalelė mano širdies,dykuma, kuria aš vėliau grožėsiuosi ir Nevadoj, ir Arizonoj, ir Kalifornijoje ir kuri galutinai sugriovė mano streotipą, kad dykuma yra visiška dykynė, kur aplink vien tik smėlis, oazės ir miražai 🙂 Nors šiaip jau Mojave yra sausiausia Šiaurės Amerikos dykuma, mano „stereotipinis“ smėlis čia yra tik vienoje vietoje, kur plyti taip vadinamos „baltosios kopos“ ir kur man pabuvoti neteko. O tai,ką mačiau, tai ta pati raudona žemė, uolos ir ne tokia jau skurdi gegužės pabaigai, augmenija.

DSC05947

DSC05953

Kiek nustebau, sužinojusi, kad prieš porą šimtų metų čia buvo Meksikos teritorija.
XIX a vidury čia užklydo, mano jau minėti mormonai, kurių tuometinis bendruomenės vadas, nutarė užsėti šią žemę medvilne. Bet ją mormonai čia augino vos kelis metus. Tiesiog kiek per žemai jūros lygio esanti teritorija ne itin tiko šiai kultūrai. Nepaisant to, šią žemę pradėta Dixie, kas simbolizavo priklausymą pietinėms JAV valstijoms,kur buvo auginama medvilnė.
Važinėjom tokiais įspūdingais, raudonais, į kelius nepanašiais vieškeliais, kad net kvapą gniaužė ir nuo vaizdų, ir nuo stačių, staigių posūkių.

DSC05950

DSC05957

DSC06021

DSC05960

Galiausiai pasiekėme 1866-aisiais pradėtas, senąsias Grafton’o mormonų kapines. Tokis prisilietimas prie „baltosios“ Amerikos istorijos, tų pirmųjų paprastų žmonelių, kurie su moterimis, vaikais ir visa kuklia savo manta kažkaip sugebėjo ateiti į šias vietas, kurias ir šiandien be visureigio sunku pasiekti. Čia tarsi savotiškas paminklas tai priešpriešai tarp senosios Paluti kultūros žmonių ir baltųjų kolonizatorių. Net išstumti iš savo teritorijų, senieji šių žęmių šeimininkai nepasidavė, ko pasekoje į rudą molį atgulė jauni europiečių kilmės žmonės. Šalia jų, kapeliai mažų vaikų, mirusių dėl baisių to meto ligų – difterijos ir skarlatinos.

DSC06006DSC05970_20160114205705899

DSC05972

DSC06009

DSC05978

DSC05984

DSC05982

Saulei leidžiantis, paliekam ilsėtis mirusius ramybėje ir traukiam į jų kadaise gyventą „vaiduoklių miestą“, filmuotą ne viename holyvudo vesterne. Į miestą ta vieta mažai panaši, juolab, kad pagrindinis jo pastatas tuo pačiu metu buvo ir bažnyčia, ir mokykla, ir bendruomenės namai. Radau youtube gana gražiai iš viršaus nufilmuotą, šią paskutinių gyventojų 1944 metais paliktą kaimą. (Nuoroda teksto pabaigoje)

DSC06018

Saulė vis žemiau leidosi, o mes važiavome prisiliesti prie dar senesnio istorijos pėdsako – aukštai uolose išlikusių kelių senųjų anasazi žmonių petroglifų.

DSC06012

DSC06040

Kadangi atvažiavom čia ne tiek petroglifų, t.y. senųjų Amerikos gyventojų piešinių pasižiūrėti, kiek tiesiog pasidžiaugti įspūdingu džipo kopimu į aukštas uolas, tai tų piešinių matėm vos du. Šiaip jau Jutoje petroglifų yra gana daug ir jau vien dėl jų būtų verta dar kartą čia apsilankyti. Plačiau apie tai parašysiu vėliau, nes senojo meno pėdsakų, savo kelionės metu mačiau ir daugiau.

DSC06027

DSC06026

Tai kokios tos kadaise senųjų genčių apgyventos vietos :

DSC06031

DSC06056

Tuo mano pažintis su įdomiaja Jutos valstija baigėsi. Belieka pasvajoti, kad gal kada nors aš čia atvyksiu, nes liko neaplankytas Moab’as, Arkų nac. parkas, o ir šiaip nuostabi ta Juta. Siūlyčiau visiems, mylintiems gamtą, neaplenkti šios įspūdingos valstijos.

Tags: , , ,

DSC05613

Gražų sekmadienio rytą, pabudau kukliam motely St.George, susipakavau daiktus ir netrukus įsitaisiau jaunatviškos moters vairuojamam autobusiuke. Dar niekada gyvenime nebuvau turėjusi savo asmeninės gidės – vairuotojos, tad pasijutau kaip turtinga amerikietė. 🙂 Šios dienos tikslas buvo Siono (Zion) nacionalinis parkas – pats seniausias ir labiausiai lankomas parkas Jutoje. Vakarykščiai jau buvau praleidusi jame porą valandų, bet po Bryce kanjono, gėrėtis dar vienu gamtos stebuklu buvo sudėtinga. Todėl niekam nerekomenduočiau pasistengti apžiūrėti šias dvi vietas per vieną dieną. Sionas vertas bent jau aštuonių valandų.
Tikrai puikūs vaizdai ėmė džiuginti akį, jau vos išvažiavus iš mažo St.George miestelio.

.facebook_1452387859594

Šiame kelyje aš pirmą kartą pamačiau įspūdingas kalvas, kurias sau pavadinau, Motinos Žemės krūtimis.:)
.facebook_1452387796233

Tokias „krūtis“ vėliau teko matyti ir Arizonoje. Tikrai jaudinantis ir įspūdingas vaizdas, iškylantis horizonte.
Na o Siono nac.parkas, pasitiko mus ramybe ir lengvame rūke paskendusiom, kalnų viršūnėm.
DSC05713

,

DSC05751

Siono nac.parkas, kaip ir Bryce parkas yra didelis kanjonas,(pagal kitą versiją net keli kanjonai), kurio ilgis 24 km, o aukščiausia vieta 2,66 km Tai unikali geografiniu požiūriu vieta su ypatinga ekosistema ir kažkokia mistine atmosfera. Neveltui, XIXa. vidury čia apsigyvenę mormonai, buvo taip sužavėti aplinkos grožio ir ramybės, kad pavadino šią vietą Sionu – biblijiniu Rojaus miestu. Tai tikrai tarsi kažkokia vieta, šalia Aukščiausiojo sosto, kur pakilęs į kalną, gali pajusti Viešpaties alsavimą.

DSC05675

DSC05685

DSC05667

DSC05677

DSC05707

DSC05714

Žmonių čia atvažiuoja itin daug. Tad vieną iš uolų, kerta įspūdingas tunelis.

DSC05651

su uoloje iškirstais, ventiliacijos langais.

DSC05586

Po palaipiojimo uolom, nuvažiavom pavalgyti į parko prieeigose esantį Springdale miestelį ir po lančo išsiruošėme į pėsčiųjų žygį kanjono dugnu, palei šį gamtos stebuklą sukūrusią Virgin’os upę.

.facebook_1452397086084

DSC05623

DSC05937

Galingoji „uolų griaužikė“ Virgin’os upė atrodo visai negrėsminga ir neišvaizdi upelė, kurios jėgą, vos pradėjus lynoti, primena meteorologijos tarnyba siunčianti įspėjimus dėl potencialaus pavojaus, nes net ir nuo ne itin stipraus lietaus, vanduo gali rimtai patvinti ir sukelti grėsmę, keliautojų saugumui. Aš pati, baigiantis dienai, gavau tokį sms pranešimą ir sunkiai galėjau įsivaizduoti pavojų. Jau vėliau sužinojau, kad Vakarų pakrantėj dalis upių patvinsta neįtikėtinai greitai, nes saulės išdžiovinta žemė yra išdžiūvusi ir negali greitai sugerti vandens.

DSC05795DSC05772DSC05887

DSC05853

DSC05830</

DSC05780

DSC05875

DSC05935

IMG_3376

IMG_3341

Prisivaikščiojau ilgai ir maloniai, o nakvynę tam vakarui buvau užsisakiusi per Airbnb Washington’o gyvenvietėje, buvusios niujorkietės Betty „Dykumos oazėje“. Prieš kurį laiką, Betty išėjo į pensiją, pardavė savo butelį Manhatene ir nusipirko namuką Jutoje. Iš pirmo žvilgsnio kuklus namukas, viduje labai erdvus ir puikiai įrengtas.

IMG_3495

IMG_3494

IMG_3497

Bet pagrindinis grožis – vidiniame kiemelyje, išeinančiame į Mojave dykumą. Tai ir rožės, ir fontanėlis su Budos skulptūra, ir burbulų vonia. Po visų nueitų ir „įkoptų“ kilometrų, mirkti toje vonioje ir žiūrėti į tamsią dykumą, buvo neįtikėtinas poilsis. 🙂 Myliu Jutą ir labai noriu dar ten sugrįžti.

IMG_3493

IMG_3490

IMG_2869

Atsikėliau dar prieš patekant saulei ir pasiruošiau susipažinti su turistiniu aptarnavimu Vakarų pakrantėje. Patogus automobilis atvažiavo net anksčiau sutarto laiko, pakeliui paėmė iš viešbučio dar porą moterų ir paliko Salt Lake City. Negalėjau atsigėrėti pro šalį bėgančiais vaizdais – aplink kalnai snieguoti, kalnai uolėti, kalnai raudoni, kalnai rausvi, balti ir gelsvi. Mačiau net žalsvus.Iš pradžių galvojau, kad ten kažkokios kerpės auga, bet gidas paaiškino, kad ten mangano klodai, todėl toks įdomus atspalvis. Niekada anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad Juta yra tokia žavi ir įdomi valstija, na bet tai dar buvo tik mano meilės Jutai pradžia. 🙂
DSC05369

DSC05368

Įdomiai rudos spalvos, Jutos nac. parkams būdingas kelias, atvedė prie Raudonųjų uolų.

DSC05381
DSC05375

Atrodė, kad privažiavom kažkokią ypatingą vietą, saugomą suakmenėjusių sargybinių. Bet tai buvo tik pradžia. Iki ašarų sukrėtinęs mane reginys, atsivėrė, priėjus Bryce kanjoną. Pasijutau tarsi visai kitam pasauly.Gido žodžiai apie kažkokį ten prieštvaninį ežerą, kažkokias geologines formacijas, skambėjo kaip visiška nesąmonė. Negali tik geologinis tvarinys taip veikti jį pamačiusio žmogaus. Keturias paskutines naktis buvau miegojusi vos po keletą valandų, bet čia pajutau tokį energijos antplūdį, kažkokį nenusakomą laimės jausmą. Atrodė, kad matau kažkokios prieš daugybę metų išnykusios civilizacijos liekanas, kažkokį apleistą miestą, amžiams sustingusius jo karius. O aš net nežinojau, kad pasauly yra tokia vieta ir atsidūriau čia tik todėl, kad likus savaitei iki mano kelionės, kažkas nematomas internete, „išmesdavo“ man kokį labai naudingą pasiūlymą, kokią netikėtą, bet svarbią man informaciją. Taip nutiko ir su Bryce, kurį aš iš pradžių priėmiau tik kaip visai nebūtiną priedą prie Ziono nac.parko. Vėliau gi paaiškėjo, kad Zionas man padarė kur kas mažesnį įspūdį.:) Tad labai ačiū mistiniam mano kelionės planuotojui, pasiuntusiam mane į Bryce kanjoną ir dar keletą, niekada anksčiau negirdėtų vietų. Visos mano nuotraukos tik maža dalimi tegali perteikti visą neįtikėtiną šio mūsų Žemės kampelio grožį. Bežiūrint į raudonąsias uolas, pradėjo snigti. O juk važiavau į dykumą gegužės 23-ąją ir atitinkamai apsirengiau. 🙂 Taip žlugo mano stereotipas apie dykumos karščius.

DSC05468
DSC05404
DSC05415
DSC05403
DSC05499
DSC05496
DSC05470

DSC05521
IMG_2828
IMG_2854
IMG_3043
IMG_3038
IMG_3044

IMG_3051

Bryce kanjonas iš tiesų net nėra tikras kanjonas. Tai vieta, labiau panaši į trijų mylių ilgio, dviejų mylių pločio ir tūkstančio pėdų gylio amfiteatrą. Kadaise čia gyvenę Paluti genties žmonės, vadino šią vietą „Anka-ka-was-a-wits“, kas mūsų kalba reiškia „raudoni veidai“ir tikėjo, kad tai piktojo kojoto į akmenis paversti senieji didvyriai.Europiečiai čia, kiek žinoma, pasirodė tik antroje XIX a. pusėje ir seniausias išlikęs to meto įrašas skelbia : „…thousands of colored rocks resembling sentinels on the walls of castles…This is the wildest and most wonderful scene that the eye of man ever beheld.“(c)
1875m prie pat siurrealaus amfiteatro apsigyveno mormonas Ebenezer Bryce.Sako, kad apžvelgęs raudonąsias uolas, mormonas nutarė, kad būtų tikrai baisu, jei jo karvė čia pasiklystų. Nors E.Bryce čia ūkininkavo vos penkerius metus, bet jo vardas prigijo ir šiai vietai, ir 1923m paskelbtam nacionaliniam paminklui, ( taip amerikiečiai įvardija ir įspūdingiausius gamtos kūrinius), ir dar po penkerių metų įkurtam nacionaliniam parkui.
Tądien paklausiau gido, ar Didysis kanjonas yra dar įspūdingesnis už Bryce ? Vyriškis nusišypsojo ir atsakė, kad tos dvi vietos yra nesulyginamos. Man kažkodėl atrodė, kad nieko nuostabesnio aš jau daugiau nebepamatysiu. Laikas parodė, kad gidas buvo teisus – Bryce kanjonas, kaip ir Lietuva, kaip ir Didysis kanjonas,kaip ir Sedona, kaip ir Jeshua nac. parkas tiesiog pasiėmė dalelę mano širdies ir lyginti nėra ko.
Pabaigai youtub’ėj radau antrąją Kalėdų dieną iš drono nufilmuotą žavų video :

Tags: , , , ,

IMG_4306

Prabudusi ryte ir jau pasiruošusi pradėti pažintį su „laukiniais vakarais“, aš dar nežinojau, kad Salt Lake City taps tarsi svarbiausiu „atraminiu“ mano kelionės miestu ir kad į jį aš dar sugrįšiu ir po poros savaičių, ir po mėnesio. Kuomet neturi jokio rimto kelionės plano, bet turi pakankamai laiko, iš čia patogu važiuoti ir Arizoną, ir į Montaną , ir į Kaliforniją. Visas tris kryptis aš sėkmingai ir išbandžiau traukiniu, autobusu ir mikrobusiuku. Na bet tą rytą visi atradimai dar laukė manęs ateity. Atvažiavau į SLC tik todėl, kad viena pažįstama amerikietė pakvietė apsilankyti pas ją Jackson hole, tik suabejojo ar galima jį pasiekti be automobilio. „Gal iš Salt Lake City ?“- susimąstė Jos draugas ir taip mano galvoje gimė sprendimas pradėti savo klajones po Vakarinę pakrantę, nuo šio miesto. iš esmės apie jį žinojau tik tiek, kad čia yra mormonų bažnyčios centras. Mormonais irgi niekada labai nesidomėjau, tad pasiekusi jų centrą buvau maloniai nustebinta įspūdingų bokštų, kur nuo aukščiausiojo, Mozė piemens lazda rodė į mormonams pažadėtą žemę:

IMG_2730

ir kurie ypač įspūdingai atrodė, saulei nusileidus :

2015-05-22 23.53.52
Un
IMG_2761

Būtent mormonai ir įkūrė Salt Lake City ir net dalinai pačią Jutos valstiją, kurioje ir šiandien 62% visų valstijos gyventojų, vienaip ar kitaip yra surišti su šia religija. Prisipažinsiu,kad pasivaikščiojusi po didžiulę Šventyklos aikštę, apžiūrėjus paminklus ir muziejaus eksponatus, pajutau pagarbą mormonų pionieriams.

.facebook_1452046133497

Mums, išlepintiems lengvo gyvenimo,neįmanoma įsivaizduoti, kaip XIXa. viduryje, šie Dievu ir savo religiniais vadovais, besąlygiškai tikėję žmonės,dėl kitų krikščionių nepakantumo mormoniškai poligamijai, paliko Ilinojų ir pėstute, stumdami vežimėlius su savo kuklia manta, patraukė į Vakarus, apie kuriuos beveik nieko nežinojo. Ėjo per laukus, kalnus, dykumas ir galiausiai po kelių metų priėjo savo naująją žemę. Bet ir tuomet jie ramiai negyveno, o stengėsi kuo didesnėje teritorijoje paskleisti savo tikėjimą.Jau vėliau, Vajominge, aš susipažinsiu su vietine amerikiete, kuri papasakos, kad jos proseneliai paliko namus Jutoje ir bažnyčios liepimu, su mažais vaikais iškeliavo link Didžiųjų Tetonų kalnų. Vos išgyveno labai šaltą žiemą,išsikasę žeminę ir pradėjo naują gyvenimą. Pagalvojau, kad seniau žmonės tikrai buvo tiek fiziškai, tiek dvasiškai gerokai stipresni už mus…
Savo šventyklą jie irgi statė pasiaukojamai. Tąšė didžiulius akmens luitus, pasikinkę jaučius, tempė jau nutašytas plokštes ne vieną mylią ir taip padarė pradžią didžiuliam Šventyklos kompleksui, kuriame kasdien lankosi tūkstančiai žmonių.

IMG_2698

Viskas suprojektuota taip, kad į pačią švenčiausią mormonams vietą, pašaliniai nėra įleidžiami. Manyčiau, kad tai labai išmintingas sprendimas, nes kas šventa, tas šventa, o pažiūrėti pačioje aikštėje tikrai yra ką. Ir ne tik pažiūrėti, bet ir pasiklausyti. Atskirai pastatytame šventyklos tabernakulyje yra puikūs vargonai, tad čia rengiami vieši sekmadieniniai koncertai.

IMG_2716

Čia aš susipažinau su vietnamiete Thi.Vos įžengus į lankytojų centrą, pastebėjau, kad turistus aptarnauja jaunutės, įvairiom kalbom kalbančios mergaitės. Viena jų paklausė, iš kur aš atvykau ir pasitikslinusi, kur ta Lietuva, pasikvietė dailią šviesiaplaukę švedaitę, kaip mano „kaimynę“. Švedai žmonės gana santūrūs, tad vėliau man pokalbis lengviau užsimezgė su vietnamiete. Pasirodo, Mormonų bažnyčios misionieriai, iš visų šalių, kur įkuria savo centrus, siunčia į SLC devyniems mėnesiams, jaunas, atverstas į naują tikėjimą mergaites. Čia jos dirba su lankytojais, mokosi, o paskui turi grįžti į Tėvynę, BŪTINAI ištekėti ir dirbti savo bendruomenės labui. Lietuvių, bent jau praėjusią gegužę, pas Jutos mormonus nebuvo.
Papasakojusi apie savo gyvenimą, planus, gimtinės ilgesį ir paprašius mano e-mailo,Thi mane pasiuntė pažiūrėti įžymiosios, „visom kalbom kalbančios“, Jėzaus skulptūros :

IMG_2726

Deja, lietuviškai Jėzus nemokėjo. Teko man pasitenkinti kreipimųsi lenkų kalba. 🙂 Kur kas labiau už kalbančią skulptūrą, man patiko Šventyklos aikštės gėlynai :

IMG_2713

Po poros savaičių,vėl užsukus į SLC, užėjau į pagrindinę mormonų konferencijų ir koncertų salę.Vos spėjau įeiti pro duris, kai mane pasigavo solidi moteris ir pareiškė, kad praves man ekskursiją. Suglumus sulemenau, kad turiu tik 10 min., bet tai pasirodė ne kliūtis, tad buvau garbingai palydėta į didžiulę, tikrai įspūdingą 21 000 ! vietų salę, kurios centre puikavosi vargonai ir išklausiau trumpą paskaitą apie įspūdingus salės parametrus, iš Belgijos parvežtas didžiules ir galingas konstrukcijas, kurios išlaiko septynis tūkstančius žmonių talpinančius balkonus, sodą ant stogo, septynias dienas trukusius koncertus Salt Lake City olimpiados metu ir tai, kaip per vieną triukšmingą koncertą žmonės ne tik salėje, bet ir balkonuose pradėjo šokti, tad buvo labai neramu ar išlaikys konstrukcijos. Išlaikė, tik kažkas ten per colį pasistūmėjo. Tikrai norėčiau dar kada atvažiuoti į šį mormonų miestą jau vien tam, kad pasiklausyčiau koncertų.

Na o šiaip pats miestas, Valstijų mąstais, gana nedidukas, neturi net poros šimtų tūkstančių gyventojų, bet gana mielas. Tik gana daug jaunų elgetų gatvėse, jei teisingai supratau, tai nemaža jų dalis – karo veteranai. Vienas, jau vyresnis, sėdėjo invalido vežimėly ir laikė plakatą skelbiantį, kad visi jam skolingi už jo apgintą laisvę…
Tai tiek šį kartą apie Jutos valstijos sostinę.

IMG_2689IMG_2616IMG_2615

Tags: , ,

Šiandien po vidurdienio atvažiavau į Lamy NM. Išlipau iš traukinio ir pamačiau pavėsiuke sėdinčius du diedukus, kurie smalsiai sužiūro į mane. Pasisveikinau ir paklausiau, kur čia „šatlas“ į Santa Fe stoja. “ Tai čia tu su ta beprotiškai ilgu vardu iš raidės V ? „- atsakė klausimu į klausimą. Aš nusijuokiau, pasakiau savo pavardę, diedukai irgi pasijuokė ir pasakė , kad jiems buvo smalsu pamatyti , kaip atrodo žmogus su tokiu ilgu vardu. 🙂 Po to vienas iš mano naujųjų pažįstamų atsikėlė ir nuėjo į stotį skambinti dukrai, kad ši atvažiuotų manes paimti. ( Pagal biliete nurodytą laiką „šatlas“turėjo atvažiuoti tik po pusantros valandos. Atvažiavo už 10 min., aš vos spėjau nufotografuoti stotį ir seną molinį namuką.

IMG_6867
IMG_6869

Diedukas sunkiai alsuodamas atitempė mano lagaminą ir išvažiavom. Per kokių dvidešimties minučių kelionę, mano vairuotoja spėjo ir manes visko išklausinėti ir apie save daug papasakoti. Keturiasdešimt penkerių metų bedarbė, bet tėvai leidžia gyventi jų name, tad nėra taip blogai. Įsukom į senąją Santa Fe ir aš iš karto susižavėjau mažyčiais moliniais, į žaisliukus panašiais nameliais. Dauguma jų statyti XIXa pirmoje pusėje, Pueblo revival stiliumi. Visai šalia „mano“ gatvės – istorinė Aceqia Madre su pačiais seniausiais pastatais. Išlaipino mane šalia didelio jau šiuolaikinio, bet a la senuoju stiliumi statyto pastato, nuėjau belsti į duris ir pamačiau puikų rankos formos belstuką.

IMG_6874

IMG_6876

Durų man niekas neatidarė, tuomet paslampinėjusi aplink suvokiau, kad šiaip jau man reikia į kaimyninį namą…“ Manasis“ autentiškas XIX amžiaus pastatas su uždarais kiemeliais ir dviem rakinamais vartais.

IMG_6878

Niekas manes nenorėjo įsileisti ir čia, nes atvažiavaui pusantros valandos anksčiau , nei buvo sutarta. Paskambinau namo šeimininkei, palikau daiktus prie vartelių ir išėjau pasivaikščioti. Gatvė po gatvės molinių, lyg ir panašių, bet kartu ir skirtingų namukų. Tai tvoros forma kitokia, tai ant tvoros kažkas tupi, tai varteliai labai originalūs. Vienas malonumas tokia gatvele pavaikščioti.

IMG_6881

IMG_6882

IMG_6886

IMG_6888

Taip beslampinėdama, priėjau „Arbatos namus’, kur be arbatos dar buvo visko, ko gali norėti alkanas žmogus. Dienos patiekalas buvo avinžirnių sriuba ir vengriškas guliašas. Guliašas į vengrišką buvo panašus gal tik tuo, kad priminė sriubą ir buvo aštrokas. Vietoj daržovių, šalia į didelę lėkštę įdėto dubens, buvo aragulos salotos su mažais pomidoriukais…Į guliašą buvo įmerktos dvi riekės polentos, šalia aragulos gulėjo dvi paskrudintos batono riekelės ir gabaliukas sviesto. Tikras vengras būtų kiek nustebęs. 🙂 Mane labai sudomino vegetarinė avinžirnių sriuba. Padavėjos tame restoranėlyje atrodė tarsi atsitiktinai sugaudytos gatvėje, tad man recepto pasakyti negalėjo, vizualiai sriuba buvo išvirta iš daug avinžirnių, trupučio špinatų, trupučio morkų, gabalėlio svogūno ir daug prieskonių. Reikės paeksperimentuoti grįžus. Turėtų būti pigu, sotu ir skanu. Pavalgius, palei atrodytų nesibaigiančias, molines tvoras, nusigavau į pagrindinę miesto aikštę, kur lyg ir pakaitom grojo tai liaudiška meksikietiška, tai šiuolaikinė amerikietiška muzika. Aikštėje esantis muziejus atrodė gana įdomus, bet ne šiai dienai..

IMG_6889

Visur buvo pilna prekeivių juvelyriniais dirbiniais iš turkio ir kitų akmenukų. Mačiau tik vieną vėrinį, kurio tikrai būčiau norėjusi, bet kai pasakė tūkstantį dolerių viršijančią kainą, noras praėjo…Šiaip jau net Naujoje Meksikoje nėra lengva nusipirkti tikro turkio papuošalą, nepaisant to, kad netoliese yra turkio kasyklos.
Įstengiau dar nuslūkinti ir iki gana paprastos XIXa.antros pusės Šv.Pranciškaus katedros.

IMG_6891

Viduj vyko vakarinės pamaldos, buvo gana daug žmonių, tad normaliai apžiūrėti interjero nepavyko, nors šiaip tai nepasirodė, kad ten kas nors būtų įdomaus. Prie katedros ir baigėsi mano jėgos po devyniolikos valandų kelionės traukiniu ir dviejų – trijų mylių pasivaikščiojimo. Pasiskambinau Airbnb „hostei“ ir leisgyvė buvau pargabenta į tą įdomų senovinį namuką, kuris pasirodė beturįs du vidinius kiemelius, lentų – rąstų lubas ir net trejas duris iš mano atskiro kambario.

IMG_6894

Ryt atsikelsiu su naujom jėgom ir bandysiu atrasti čia kažką dar įdomesnio.

Tags: , , ,

« Newer Posts - Older Posts »

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos